Tradicinis Lietuvos kaimas. Lietuvių etninės kultūros galvosūkiai

Knygos autoriai primena, kad kasdienį žmogaus gyvenimą veikė religiniai įsitikinimai ir nuostatos. Lietuvių galvose ir širdyse vietos pakako ne tik griežtoms katalikų tikėjimo dogmoms, bet ir iš seno išlikusiai pagonybei. Dviejų skirtingų dvasinių pasaulių mišinys nulėmė unikalų tikrovės, atsispindėjusios įdomiuose medicinos, žemdirbystės, medžioklės ir kitų sričių, taip pat burtų ir magijos tikėjimuose, suvokimą. Pavyzdžiui, dar XX amžiaus ketvirtą dešimtmetį žmonės manė, kad užkasti lobiai žiba melsva ugnele. Pastebėję viršum žemės šviesą, lobio kasti eidavo tiek vietiniai, tiek aplinkinių kaimų žmonės. Tikėta, kad žaibo nutrenktą žmogų galima atgaivinti tik apkasus žeme, o žaibo sukeltą gaisrą užgesinti tik rūgusiu pienu. Kai kurie nesitrinkdavo galvų ir nesikirpdavo susivėlusių plaukų (kaltūnų), nes tikėjo, kad kaltūnuose yra įsimetusi kokia nors liga: jei nusikirpsi - apaksi.