Kario kelias : generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose

„Nuo 1920 metų sausio K. Ladiga vadovauja I pėstininkų divizijai. Kaip šios divizijos vadas jis dalyvavo malšinant probolševikinį kareivių maištą Panemunėje vasario 22–23 d., su šia divizija liepos 15 d. pirmasis įžengė į raudonųjų užimtą Vilnių… Krašto apsaugos ministras K. Žukas skubiai ieškojo, ką galėtų paskirti savo pirmuoju pavaduotoju. Iš trijų kandidatų pasirinktas amžiumi jauniausias K. Ladiga. Jis faktiškai tapo visos veikiančios kariuomenės vadu. Dvidešimt septintuosius metus įpusėjusiam karininkui tai – svaiginantis karjeros šuolis ir kartu didžiulis pasitikėjimas“, – rašo V. Jankauskas.
Karjeroje, kaip ir gyvenime, visiškai tiesaus kelio nebūna. Lenkija užėmė Augustavą, Suvalkus, Seinus; taip atvėrė sau kelią į Vilnių. K. Ladigai, ambicingam karvedžiui, laimėjusiam daug mūšių prieš bolševikus ir bermontininkus, sunku buvo dėl šių netekčių prisipažinti kaltu. Tačiau jis buvo pažemintas pareigose, paskirtas vadovauti IV pėstininkų divizijai. Keletą mėnesių studijavo Ciuricho politechnikos instituto Karo skyriuje, porą metų – Čekoslovakijos generalinio štabo akademijoje, iš kur parsivežė gen. štabo karininko diplomą. Prasidėjo naujas sėkmės laikotarpis. 1922 metų spalį gavo pulkininko laipsnį, 1924 metų sausį paskiriamas III karo apygardos viršininku, 1925 metais – Vyriausiojo štabo viršininku, jam suteikiamas generolo laipsnis. Tuomet K. Ladiga buvo tik 31-erių metų .