Lietuvos sukilimas 1862-1864 metais
DR. KOSTAS R. JURGĖLA
LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS
Sukilimo organizavime ir pačiame sukilime dalyvavo visų sluogsnių žmonės — pradedant aristokratais ir dvarininkais bei kunigais, baigiant valstiečiais ir revoliucionieriais. Visų autorių pripažįstama, kad tik Lietuvoje valstiečiai masiniai dalyvavo sukilime, ypač Kaunijoj. Uoliausi buvo “plikbajoriai” arba “iždiniai” valstiečiai. Pinigiškai daugiausiai nukentėjo dvarininkai — anot Geištoro, kontribucijomis dešimteriopai sumokėjo sumą, sukeltą sukilimui organizuoti. Proporcingai daugiausiai nukentėjo kunigai — veik nebuvo kunigo, kuris nebuvo ilgai kalinamas, keli šimtai buvo ištremti, kai kas buvo sušaudyti. Grynais skaičiais imant, daugiausia nukentėjo šlėktos arba “plikbajoriai” — senosios Lietuvos pagrindas, nuo Vytauto laikų valdovų ir pareigūnų rinkikai, šimtmečiais nešę karinės prievolės naštą, išsaugoję “bajoriškos demokratijos” ir laisvės tradicijas — juos daugiausiai persekiojo absoliutistinė carų Rusija, stengdamasi juos masėmis nubajorinti ir Rusijon iškeldinti. Palyginamai lengviausiai išėjo valstiečiams: rusų vyriausybė bijojo masinio valstiečių sukilimo po tiek daugelio 1861-1862 metų bruzdėjimų, todėl mėgdžiojo sukilėlių programą valstiečių atveju, pakartotinai teikė lengvatų, kurių nedavė Rusijos valstiečiams, sąmoningai kurstė valstiečius prieš “ponus” ir carą vaizdavo valstiečių globėju, “kaimo sargybas” vaizdavo buvus ištikimybės veiksniu, lengvai teikdavo amnestiją iš sukilimo grįžusiems valstiečiams: paties Muravjovo pranešimu, tūkstančiai valstiečių buvo palikti savo gyvenvietėse, kai bajorai ir kunigai buvo priskaitomi prie “gaujų vadų” ir be pasigailėjimo šaudomi, kariami ir tremiami katorgon.
Iš viso, atrodo, kad valstiečiai sukilime dalyvavo daugiausia Kauno gubernijoj, ir gana žymiai reiškėsi Sūduvoje, mažiausiai Vilnijoje ir Gardinijoje — tik tarp katalikų. Guduose valstiečiai-stačiatikiai buvo “valdžios ramstis”.Iš viso, Lietuva smarkiau nukentėjo nuo sukilimo, nei Lenkija. Lietuvoje daugiau kaip 6,000 sukilėlių žuvo kovoje, daugiau 13,200 buvo ištremti, apie 10,000 buvo kalinami ir palikti krašte, keli šimtai pabėgo užsienin — iš viso nukentėjo apie 30,000 žmonių.
Betgi skaudžiausia sukilimo pasekmė buvo — lietuvių tautinio atgimimo ir sudemokratėjimo atidėjimas keliems dešimtmečiams. Jau pat sukilimo išvakarėse ir 1863 m. pradžioje buvo uždarytos visos parapijinės mokyklėlės, visos blaivybės draugijos, suimti šimtai kunigų ir liaudies švietėjų. Kaip skaitėme nežinomo lenko pasakojime apie jo įstojimą Mackevičiaus dalinin, Kėdainių apylinkėje lietuvių pareigūnas jam pasakė, “Visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms kartoms”. Ištiesų, visa ta jaunoji studentų, karininkų, kunigų ir jaunų inteligentų karta žuvo. Tai buvo daug žadanti karta — visiškai įsisąmoninusi laisvės, lygybės ir demokratijos principus, tautybės principus. Tiesa, tie keli tūkstančiai jaunuolių buvo vadinami ir patys vadinosi “lenkais”, bet jie skatino masių kalbą ir kultūrą, skelbė tautinį apsisprendimą, leido literatūrą lietuvių ir baltgudžių kalbomis. Tie “lenkai” Maskvoje leido laikraštėlį lietuvių kalba, Petrapilyje steigė “Baublio Karalystę”, ir Varšuvoje ir užsienyje kietai gynė Lietuvos autonomijos teises, leido įsakymus lietuvių kalba netgi “Lenkijos Karalystėje”, Sūduvoje, kur dargi išėjo pirmas politinis-karinis laikraštis lietuvių kalba.
Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad Kalinausko, Mackevičiaus, Vrublevskio vadovaujamoje Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases? Visuomenės socialinis ir politinis sudemokratinimas, teisingi agrariniai santykiai, visuotinas švietimas ir socialinis teisingumas buvo sukilimo ideologų gairės.
Deja, tai ištisai demokratiniai- revoliucinei kartai žuvus, nebeliko netgi jos saito su sekančia karta, užaugusia tironijos sąlygose be jokios žinios apie dingusios generacijos idėjas ir pastangas. Tautinis atgimimas, Valančiaus įdiegtas, turėjo dar ilgai laukti.
Garbė mūsų senuoliams, 1863 metų sukilimo karžygiams ir kankiniams, Tėvynės, tikėjimo, laisvės ir liaudies gynėjams, kurie mus įgalina iš jų kovų, iš Lietuvos praeities stiprybės semtis!
