Kalbėsime, kol gyvi: Lietuvos radijas ir televizija atgimimo metais

Dirbdami Lietuvos radijuje ir televizijoje galėjome geriausiai matyti, kaip į mūsų kraštą atėjo dainuojanti revoliucija, kaip subyrėjo didžiausia, pavojingiausia XX amžiaus imperija. Užgriuvo informacijos ir įvykių lavina. Iš tėvelio, Juozo Šimkūno, paveldėjau įprotį kasdien užsirašyti įspūdžius ir įvykius. Užsirašinėjau viską: kaip budome ir kėlėmis, kokia svarbiausia informacija pasiekdavo mus, klausytojus ir žiūrovus, kaip atkurtą Lietuvos nepriklausomybę vertino Rytai ir Vakarai, kaip Vilnius tapo dviejų sistemų šaltojo karo posūkio tašku. Mes labiausiai jutome sergančios imperijos silpstantį pulsą ir matėme, kaip jos žlugimą pagreitino drąsus Lietuvos elgesys. Tačiau imperija bandė kaip įmanydama gelbėtis lyg šiaudo pirmiausia griebdamasi radijo ir televizijos, - kad iš jos neištrūktų svarbiausia informacijos priemonė. O ji ištrūko. Ir tai buvo vienas didžiausių paradoksų - sistemos sukurtas ruporas atsisuko prieš ją pačią. Pirmas ženklas, kad TVR slysta iš vienos partijos rankų, buvo 1998 m. vasario 13-oji, kai pro TVR rūmų V aukšto langą iškėlė trispalvę. Kėgėbistas šniukštinėjo, su šunimis lakstė, tikrino įtariamuosius visus, tą naktį budėjusius ir sirbusius, tačiau nieko nepešė. Tik vėliau sužinojome, kad vėliavą iškėlė buvęs milicininkas, saugojęs TVR rūmus, - Antanas Aginskis... (autorius)