Kristus su automatu ant peties

„Kristus su automatu ant peties“ – žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas. R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši įžvalgi knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas bei painios pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia Ryszardo Kapuścińskio knyga.

Šios knygos herojai partizanai – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

Ryszardo Kapuścińskio knygos žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Kapuścińskio žurnalistinė proza pelnytai garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir „Trečiojo pasaulio“ akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu. Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – postkolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis R.Kapuścińskis įtikinamai aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis - savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

Už savo knygas R.Kapuścińskis 1994 m. buvo apdovanotas Leipcigo mugės Europos santarvės premija, 1999 m. – Alfredo Toepferio fondo Hanzos J. V. Gėtės premija ir tais pačiais metais išrinktas žymiausiu XX šimtmečio lenkų žurnalistu, kelis kartus buvo nominuotas Nobelio premijai ir laikytas vienu rimčiausių kandidatų į ją. Tačiau yra ir dar viena, ne mažiau svarbi jo palikimo dalis. Ištisas būrys puikių viduriniosios kartos lenkų reporterių – W. Jagielskis, J. Hugo-Baderis, P. Smoleńskis, A. Domosławskis, M. Szczygielis ir kiti – vieningai pripažįsta R. Kapuścińskį savo mokytoju. Ryszardas Kapuścińskis buvo atskira epocha lenkų „aukštosios“, literatūrinės žurnalistikos istorijoje, bet ir visos Europos žurnalistika po jo knygų negrįžtamai pasikeitė. Rašydamas pratarmę jo knygos „Dar viena gyvenimo diena“ angliškam leidimui, Salmanas Rushdie pastebėjo: „Vienas Kapuścińskis vertas daugiau, nei tūkstantis inkščiančių ir fantazuojančių plunksnagraužių.“