Kazys Boruta: Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas

Kazys Boruta buvo spalvinga asmenybė, nesitaikstanti su totalitarinių režimų reikalavimais – už tai kiekvienos valdžios buvo kalinamas ir persekiojamas. 1925 m. ir 1927 m. buvo areštuotas, 1933–1934 m. kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją, 1946 m., kaip sovietų okupacijos rezistentas, suimtas ir įkalintas Rasų kalėjime. Amnestuotas ir paleistas 1949-aisiais [2, 6].

Nuo 1941 m. K. Boruta gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos. Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko [1]. Po karo rašytojas ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (Vilnius, 1999), kurią paskyrė jaunystės draugei ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei. 1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. – beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m. – humoristinę apysaką „Jurgio Paketurio klajonės“.
Vilniui rašytojas paskyrė keletą eilėraščių – „Vilniuje per karą“, „Pavasaris pro Vilnių vilnija“ ir kt. [7].
Rašytojas palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas