Kentauro herbo giminė

Manau, kad ne vienas iš jūsų, pamatę autoriaus pavardę ir knygos žanrą, kuriam drįsau ją priskirti, nustebs: lietuvis ir magiškasis realizmas? Srovė, užgimusi rašytojų smegenis perkaitinančioje Lotynų Amerikoje ir lietuvis? Tiesą sakant, kai pirmą kartą paėmiau į rankas S. T. Kondroto apsakymus, supratau, kad lietuvių kalba iki tol nieko panašaus nebuvo išleista: kažkokia keistuma, nepaaiškinamumai, iracionalumai, mistika ir netgi fantasy elementai. Nuorodos į L. Caroll, panašumai į G. G. Markesą - akivaizdūs. Be abejo, toks rašytojas negalėjo būti itin pageidaujamas ir spausdinamas dideliais tiražais visuomenėje, kuri gilinosi į labai sudėtingas ir daugiaplanes socialistinės buities užguitų žmonių problemas ar idealus, ir ypač po to, kai 1986 m. emigravo į Vakarus. "Kentauro herbo giminė" - apsakymų rinkinys, kuriame surinkti 1974 - 1989 m. rašyti ir "Nemuno" žurnale spausdinti apsakymai. Be šios antologijos, autorius yra parašęs porą romanų ("Žalčio žvilgsnis" ir "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą") ir išleisti dar du apsakymų rinkiniai ("Pasaulis be ribų", "Įvairių laikų istorijos"), kurie buvo suspėję patekti į spec. fondus. Bet grįžkime prie "Kentauro herbo giminės". Titulinė rinkinio apysaka - tikriausiai vienas iš pirmųjų spausdintų lietuviškųjų fantasy kūrinių, keista istorija iš tarytumei pagoniškų laikų Lietuvos, apie neįprasto prakeiksmo persekiojamą giminę; trumpi "Senas namas", "Rytas išaušo", "Kolekcija", "Priesaika", "Chimera" - apie namus, kuriuose negali gyventi nė vienas vyras, ilgaamžius kalniečius, neįprastus kolekcionierių skelbimus laikraštyje; apysaka "Kabantis namas" pasakoja apie kiekvieną žmogų galinčią ištikti šuns dieną, o "Kita versija" jau netgi artėja prie virtualiosios realybės. Be abejo, daugelyje trumpųjų apsakymų svarbiausia ne siužetas (kartais jo tiesiog nėra), o nuotaika ir detalės, kuriančios nerealumo, fantazijos atmosferą arba, kaip pridera magiškajam realizmui, susilieja įprastinis, buitiškas gyvenimas su neįprastais ženklais. Šią knygą skaičiau jau seniai, tačiau prisiminti daugelio apsakymų ir ypač apysakų turinį nereikėjo didelių pastangų, nors tai tebuvo pirmojo labai didelio įspūdžio likučiai. Gaila, kad S. T. Kondrotas jau neberašo ar mes bent jau apie jo naujus kūrinius nieko nežinome.