Kilmės įrašas. Komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje

Monografijoje "Kilmės įrašas. Komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje " nagrinėjama
metadiskurso – didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo save įrašo tauta į
istoriją, – reikšmė ir globaliame pasaulyje iškylanti būtinybė
perskaityti lietuvių sukurtą naratyvą „Aušroje“ (1883) naujai. Tekstu
užrašyta kultūrinė tapatybė yra susijusi su bendruomenės kolektyvine
atmintimi ir sąmone, mitais, simboliais, žmonių tarpusavio ryšiais: su
savimi, kaimynais, kitomis valstybėmis. Keliamas klausimas, kokią
reikšmę dabarčiai turi bendros lietuvių ir lenkų istorinės patirties
užmarštis? Kultūros semiotika leidžia suprasti konkrečios kultūros
pasaulėvaizdį ir kultūrinį kontekstą, o semiotinis tyrimas – tekstą
nagrinėti iš vidaus. Retoriškai klausiama, ar toks tekstas, formavęs
tapatybės logiką ir savasties būtinybę kolonizavimo metu, neįtvirtino
kultūrų hibridizacijos ir neįvardijo kolonijinio subjekto, veikiančio
dabartyje, vaidmens? Subjektas (individas, tauta) konstruoja save per
skirtumą ir todėl jam reikia kokio nors kito/kitų tam, kad imtų
semiotiškai egzistuoti. Knygos skyriuose parodoma, kaip toks tapsmas
gali tapti dvilypis, susidūrus su asimiliavimo kaltinimu ir išstūmimo
veiksmu. Aptariama ir gretinama keletas tekstų: Motiejaus Strijkovskio
„Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro
Narbuto „Lietuvos istorija“,juridinis diskursas – 1791 m. gegužės
3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose
„iki“ „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos
genealogija.