Lietuvos istorija

Lietuvos istoriko, Vilniaus Akademijos rektoriaus Alberto Vijūko Kojelavičiaus (1609-1677) veikalas lotynų kalba, kurio pirmoji knyga išspausdinta 1650 m. Gdanske (Lenkija), o antroji - 1669 m. Antverpene (Belgija). Tai yra pirmoji lietuvio autoriaus parašyta Lietuvos istorija, išspausdinta atskiru leidiniu. Autorius naudojosi žymiausiais XVI a. Lenkijos kronikininkų Aleksandro Gvagini ir Motiejaus Stryjkovskio veikalais. Renesanso laikų visuomenė troško žinių ne tik apie Naująjį pasaulį, bet ir apie artimesnius kraštus, su kuriais užmegzdavo vis daugiau ryšių. "Lietuvos istorijos" atsiradimas glaudžiai susijęs su Vilniaus aukštąja mokykla, kurios profesoriumi A.Kojelavičius buvo ir kurios studentams skyrė savo veikalą,

Žymi A.Kojelavičiaus veikalo dalis priklauso grožinei literatūrai. Autorius stengėsi parašyti istorijos skaitininę klasikine lotynų kalba. Nuo savo krašto istorijos autorius nukrypsta tik tais atvejais, kai aiškina jo santykius su užsienio šalimis. Nors veikalas, kur pasaulėžiūra išreiškiama literatūrine išmone, negalėjo lygintis su Vakarų Europos istoriografijoje besireiškiančiu racionalizmu, vis dėlto A.Kojelavičiaus "Lietuvos istorija" sėkmingai atstovavo Lietuvai mokslo pasaulyje. Renesansiška A.Kojelavičiaus "Lietuvos istorijoje" liko tik klasikinė lotynų kalba ir kai kurios literatūrinės formos. Dėl to A.Vijūkui Kojelavičiui tenka paskutiniojo Renesanso atstovo Lietuvoje garbė. Puošnus knygos I dalies titulinis lapas atspindi geriausias Dancigo, svarbaus Rytų Europos spaudos centro, tradicijas.