Kraujo krešulys

Britų 3-iojo parašiutininkų bataliono žvalgybos, arba patrulių, būrio karys knygoje "Kraujo krešulys" pasakoja apie savo išgyvenimus Afganistano Helmando provincijoje.

2006 metais 3-iojo parašiutininkų bataliono kovos grupei teko užduotis atkovoti iš talibų šios provincijos sritį, apimančią Nov Zado, Musa Kalos, Sangino ir Gereško miestus. Per šešis mėnesius trukusią pamainą kovos grupė apie 500 kartų susirėmė su talibais ir per tūkstantį jų nukovė. Patrulių būrys, apmokytas veikti už priešo linijų, užsiiminėjo žvalgyba, lydėdavo tiekimo konvojus, dengdavo kitus dalinius, pats nekart grūmėsi su talibais dėl išgyvenimo.

Autorius Jake Ssott aprašo išgyventas kovines operacijas, kasdienybę dykumoje ir stovykloje, kovos draugų žūtį, šiurkštoką, bet tvirtą draugystę.

IŠTRAUKA

Prieš mums išvykstant į Garmsirą, pėdsekiai iš Musa Kalos išsikraustė, o danų žvalgų pajėgos, praleidusios kelis mėnesius Bastion stovykloje, nusprendė išlįsti laukan ir ką nors nuveikti sakydamos, jog darančios daugiau negu kai kurios kitos šalys. Kai atsidūrė Musa Kaloje, danų žvalgai suprato, kad gyvenimas čia ne saldus. Nepaliaujamai atakuojant apgulusiems talibams, danų vadai ir vyriausybė ėmė dejuoti. Negi, po galais, jie manė, jog ten mūsų kariai tik ruošia piknikus? Buvo sumanyta operacija danus sustiprinti minosvaidininkų ir kulkosvaidininkų paramos kuopa ir C kuopai priskirtu karališkųjų airių būriu. Kaip sakiau, danai veržėsi iš ten kuo greičiau išsinešdinti, bet kol kas turėjo pasilikti ir tenkintis pastiprinimu.

Per kelias dienas pasipildėme ir susikrovėme atsargas vėl pasirengdami išvykti. Pasiekę numatytą poziciją, lauksime CH-47 su pėsčiaisiais B ir C kuopų kariais. Operacija bus didesnė negu Ben Hur. Joje taip pat dalyvaus karališkųjų namų kavalerija, estai, mes ir didžiulis tiekimo konvojus. Patruliai turės surasti ir ginti sraigtasparnių nusileidimo vietą netoli vakarinių miesto pakraščių. Karališkųjų namų kavalerija su logistikos konvojumi, gabenančiu didžiulius ISO konteinerius, skverbsis į miestą iš pietų. Sraigtasparniams nutūpus, šaulių kuopos pajudės į priekį, išvalys pastatus vakariniame upės krante ir per žalios augmenijos ruožą prie upės bei paskui per dar vieną augmenijos zoną veršis prie būrio namų. Teoriškai atrodė lengva, bet mes taip nemanėme.

Vėl baisiame karštyje ilgai važiavome į šiaurę, paskui pasukome dešinėn miesto pietvakarių link. Musa Kala išsidėstęs į dešinę nuo Helmando upės. Kairiojoje upės pusėje driekėsi didelė kalvų virtinė. Vis menkstanti pietų kryptimi, piečiausiame taške ji susijungia su dviem didelėmis Y raidės pavidalo vadžių sistemomis. Šios vadės gilios, kai kur kelių šimtų metrų, labai apsunkinančios judėjimą ir netinkamos sraigtasparniams nusileisti. Karališkųjų namų kavalerija irgi skverbėsi savo pozicijos link. Ji susidūrė su problemomis jau artėdama prie Musa Kalos. Viena iš kovos mašinų, Scimitar, lydėdama 7-ojo karališkosios raitosios artilerijos pulko dalinį į ugnies poziciją, užvažiavo ant prieštankinės minos. Laimei, niekas nenukentėjo, keli vaikinai atsipirko išgąsčiu.

Vietą sraigtasparniams nusileisti parinkome žemumose į pietvakarius nuo miesto ir upės. Ji buvo arklio pasagos pavidalo, iš užnugario ir šonų juosiama aukštumų, ant kurių įsitaisė patruliai. Po kelių valandų pasigirdo atskrendančių „činukų“ garsai. Operacija prasidėjo. Nutūpusi CH-47 vilnis išleido B ir C kuopas; iš viršaus stebėjome, kaip kariai išsilaipina ir juda netolimų aptvertų plotų link. Karališkųjų namų kavalerija iš pietų įsiskverbė į vieną iš nedidelių gyvenviečių Musa Kalos pakraštyje.

Talibai jau laukė. Karališkųjų namų kavalerijos konvojus važiuodamas gatve pakliuvo į pasalą. Sąlytis prasidėjo sprogus savadarbiam sprogstamajam užtaisui ir visiškai sunaikinus vieną Spartan lengvąjį tanką. Vietoje žuvo trys, išsigelbėjo tik vienas. Kaip ir mūsų atveju prieš kelias dienas, tai buvo sudėtingesnės pasalos dalis. Karališkųjų namų kavalerija atsidūrė RPG ir kulkosvaidžių ugnies centre. Mėginant trauktis, vienas Scimitar pabandė pasiekti pamuštą Spartan tanką, bet smarkiai apšaudomas galiausiai įvažiavo į griovį: dabar įstrigo dar ir jis. Įgula pasitraukė pėsčiomis, pasiimdama kartu kažkaip stebuklingai pasprukusį Spartan vairuotoją. Vėliau atkakę patruliai ir B kuopa atkovojo žuvusiųjų kūnus ir sunaikino kovos mašinoje buvusią techninę įrangą. Savadarbių sprogstamųjų užtaisų niokojamasis poveikis didžiulis, prie to pripratau vėliau darbuodamasis artimosios apsaugos pasaulyje, kai tokie sprogimai tapo kasdienybe. Šiame incidente gyvybės neteko kapitonas Aleksas Eida (Alex Eida), leitenantas Ralfas Džonsonas (Ralph Johnson) ir jaunesnysis grandinis Rosas Nikolsas (Ross Nicholls).

B ir C kuopos, gavusios įsakymą „užmaut durtuvus“, pajudėjo į žalumos juostą. Įsakymas visus išjudino, smarkiau suplakė širdys, gyslomis plūstelėjo adrenalinas. Užmaunant ir į vietą įstumiant durtuvus, suskimbčiojo metalas į metalą. Kiekvienas priešakinių linijų karys vadinamas „durtuvu“. Vėlgi tokiais nelaikomi tarnaujantieji štabe ar kareiviai specialistai, kaip antai, inžinieriai, artileristai, tiekėjai ir virėjai. „Durtuvai“ yra tik kovinių dalinių kariai, vyrai, kurių vienintelis tikslas atakuoti ir sunaikinti priešą. Štai taip.

Visi nešiojamės durtuvus, kurių geležtės maždaug 20 centimetrų ilgio ir kuriuos galima užmauti ant asmeninio ginklo vamzdžio. Jie skirti persmeigti priešui pilvą, krūtinę, gerklę ar veidą. Mus todėl ir vadina „durtuvais“, kad juos nešiojamės. Įsakymas: „Durtuvus užmaut!“ tokiu mastu nebuvo skambėjęs nuo 1982-ųjų, nuo kruvinų mūšių Folklendo salose už 13 tūkst. kilometrų. Folklendo karas įėjo į parašiutininkų pulko istoriją. Dabar, Afganistane, vėl išgirdome tokį patį įsakymą. Pasirengėme atakuoti talibus ir net suvaryti geležtę į kokį nors afganų kovotoją.

Talibai slėpėsi žolėje ir tarp medžių, atakuoti tokiu ruožu labai pavojinga. Per radiją atėjo nurodymas į žalumos juostą pajudėti ir patruliams. Nuo incidento Nov Zade žinojome, jog tai galėjo prišaukti bėdą. Dvi šaulių kuopos, išsiskleidusios palei platų augmenijos ruožą, siūbtelėjo pirmyn. Upė tekėjo vos už kelių šimtų metrų priešakyje. Kitoje pusėje danų žvalgai iš savo būrio namų pajudėjo užimti tris šimtus metrų kelio, sujungsiančio juos su artėjančiais B ir C kuopų vaikinais. Atrodė, jog viskas klostosi per daug sklandžiai. Karališkųjų namų kavalerija patyrė smūgį, taigi nebuvo pagrindo manyti, kad bus lengva ir mums.

Pasipylė šūviai. Į kautynes įsitraukė vienas padalinys, o netrukus savo porcijų sulaukė ir visi kiti. Iš patrulių vienas iš pirmųjų į apšaudymą pateko Ly C. – virš jo galvos prašvilpė 7,62 mm kulkos ir dvi RPG granatos, paskui tuo pačiu pavaišinti buvome ir mes. Nerimą kėlė, kad galime sužeisti mūsų kryptimi atakuojančius danus ar pėdsekius. Reikia pripažinti, kad talibų kovotojams drąsos nestigo, šiaip ar taip, juos puolė dvi kovinės parašiutininkų kuopos su priskirtais daliniais ir sunkiaisiais ginklais bei minosvaidžiais, o iš kitos pusės spaudė danai su pėdsekiais. Netrukus aptikome taikinius ir jų pozicijas užgriuvome milžiniška greitošauda. Ugnis buvo intensyvi, o mes tą vieną iš nedaugelio kartų, užuot strygsoję savo WMIK, būtume mieliau veikę pėsčiomis, mat mūsų automobiliams vietovė buvo pernelyg uždara.

Vienu momentu talibų ugnis buvo tokia taikli, kad savo WMIK turėjome atitraukti, leisdami pirma vėl pasistūmėti B ir C kuopų vaikinams. Kai vėl įsitraukėme į ataką, talibai iš naujo sutelkė ugnį į automobilius, o be jų atlikti pakeitimo būtų neįmanoma arba tai užtruktų daug ilgiau. Pėsčiomis nepavilktume šaudmenų ir sunkiųjų ginklų, taip pat būtų sunkiau evakuoti sužeistuosius. Visi stūmėmės į priekį, tačiau lėtai, kautynės užtruko kelias valandas.

Vuuuš – RPG granata prašniokštė pro pat vieną iš mūsų WMIK.

– Velniava, vos nekliuvo, – lengviau atsikvėpė vaikinai.

Iš tankios augmenijos atsklisdavo kulkosvaidžių serijos, tačiau mes nepaliaujamai slinkome pirmyn. Galiausiai pasiekėme susitikimo tašką, kur pagaliau galėjo įvykti pasikeitimas. Karališkieji airiai prasibrovė pro danų ginamą plotą, o pėdsekiai panašiai pasitraukė per mūsų išvalytą vietovę. Visą tą laiką sparnus dengiančios šaulių kuopos kartkartėmis atidengdavo ugnį, o aviacija teritorijoje aplink būrio namus vykdė antskrydžius. Vieni iš paskutinių prasiveržė ir savo krovinius iškrovė tiekimo daliniai. Lydimi vieno WMIK, jie grįždami turėjo kirsti atvirą vadę. Užpakalinį kulkosvaidį valdė eilinis Endriu Baris Katsas (Andrew Barrie Cutts). Jam į nugarą pataikė pavienė kulka. Deja, devyniolikmečiam kareiviui niekuo nebebuvo galima padėti, jis mirė evakuojamas.

Kariams pasikeitus, patruliai vėl užėmė sraigtasparnių nusileidimo vietą, leisdami sraigtasparniams B ir C kuopas paimti ir pargabenti į Bastion stovyklą.

– Laimingi kalės vaikai, – burbtelėjo vienas iš vaikinų sraigtasparniams pakylant ir pranykstant iš akių mėlyname danguje.

Grįžome irgi ne be incidentų. Kadangi vietovėje į pietvakarius nuo Musa Kalos negalėjome plačiau manevruoti, buvo sunku ją kirsti neaptiktam. Siaurame ruože matėsi padriki ūkiniai pastatai. Vakaruose driekėsi kalnai ir didokos gyvenvietės, o rytuose – vėlgi gyvenvietės ir didelės vadės, kurių reikėjo vengti. Išsimėčiusius dykros ir dirbamos žemės plotus praminėme Bėgimu pro rikiuotę: kai tik tą zoną kirsdavome, talibai visada būdavo ką nors sugalvoję. Nieko rimta nenutikdavo, tačiau jie nenuilstamai vis mėgindavo. Teritorijos apžiūra parodė, kad čia irgi turime alternatyvų. Net judėdami ta pačia vietove, niekada nevažiuodavome tomis pačiomis vietomis. Kadangi čia paviršius daugiausia lygus, galėdavome pasinaudoti skirtingais maršrutais. Stumiantis į pietus, kulkosvaidininkų dėmesį patraukė keletas motociklininkų mums už nugaros ir iš šonų – tikriausiai talibų stebėtojai. Mūsų WMIK laikėsi tinkamų intervalų iš visų pusių. Tomo ir Kukis (Cookie) pastebėjo grėsmę beveik tuo pačiu metu. Du iš motociklininkų sustojo ir išsitraukė, pasak jų, kažką panašaus į ilgavamzdžius ginklus; vienas iš jų tikriausiai buvo RPG. Mums nemažinant greičio, du ar trys kulkosvaidininkai atidengė ugnį ir grėsmę pašalino. Toliau judėjome į pietus Bastion stovyklos link.