Lietuva ir masinė išeivystė 1868-2020 metais
Nauja knyga. Tinka dovanai
Alfonso Eidinto knygoje „Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais“ aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliamas nepaprastai svarbus klausimas – kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kokios kyla mintys dėl pačios emigracijos ir jos naudingumo ar žalos tautos bei valstybės raidai. Galima išskirti du svarbius masinės emigracijos laikotarpius – 1868–1915 ir 1990–2020 metais. Abiejų reikšmė lietuvių tautos ir valstybės gyvenimui nekelia abejonių.
Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Visų pirma Amerikoje susiformavo lietuvių telkiniai, kurie tapo savotišku magnetu vis naujiems emigrantams. Masinė išeivystė nebuvo vertinama dviprasmiškai. Nors ji silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose – iš lietuvių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos. Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.
Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 metų netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis. Šiais laikais atsirado naujų lietuvių emigracijos centrų – Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Norvegija, iš dalies Vokietija, – kurių dar tikriausiai laukia dideli darbai Lietuvos labui.
Galime pasidžiaugti išaugusiomis mūsų galimybėmis, kiekvieno asmens pasirinkimu, kur jam dirbti ir gyventi, laisvai keliauti, bet juk širdies gilumoje kiekvienas jaučiame, kad tokia didelė emigracija Lietuvai sukuria milžiniškų problemų, nes išvyksta ne tik darbingo amžiaus žmones, bet išsiveža ir tūkstančius vaikų, kurių lavinimas vyksta nebe Lietuvoje ir nebe lietuvių kalba bei dvasia. Joks lietuviškas švietimas užsienio šalyse niekada nepasieks visų lietuvių išeivių vaikų. Kol dar nėra aiški pačios Europos Sąjungos sankloda, kol dorai neišryškėjo „Brexito“ padariniai, su išvadomis niekas neskuba („gal britai išstums mūsiškius ir tautos egzistencijai niekas nebegrės“ – taip mano negausūs optimistai, dar ir tikėdamiesi, kad įsigalėję kai kuriose valstybės antiglobalistiniai nacionalistiniai režimai pasistengs imigrantus greitesniais tempais grąžinti namo).
Tai, kad reemigracija (sugrįžimas) vis dar labai vangi, kelia nerimą ne tik ekonomistams (šalyje jau trūksta darbo jėgos, visuomenė sensta, mažėja vaikų ir jaunimo, užsidaro švietimo ir kultūros įstaigos, ypač kaimo vietovėse), bet ir demografams, kurie baiminasi, kad emigracijos bangose apskritai nedingtų lietuvių tauta, nes į Lietuvą vis gausiau atvyksta gyventi ir dirbti nelietuvių tautybės asmenų, kurie kada nors gali dramatiškai pakeisti ne tik demografinius, bet ir tautinės, arba etninės, priklausomybės skaičius Lietuvoje. Baiminamasi, ar dėl emigracijos neišnyks lietuviai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kad neliks lietuviškai kalbančių žmonių – tik šalies pavadinimas ir lietuviški vietovardžiai. Migracijos sukeltos problemos tiesiogiai kėsinasi į lietuvių tautos išlikimą.
Ši knyga „Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais“, nepretenduojanti tapti dar viena emigracijos istorija, sutelkta į tėvynės ir išeivijos sąveiką – kaip Lietuva reagavo į dvi dideles ir mažesnes emigracijos bangas. Svarbiausias klausimas, kurį kėlė dar 1929 metais profesorius Kazys Pakštas, – kada išeivija ima užtikrinti tautai daugiau erdvės jos esamai ir būsimai raidai, ar išeivija yra tikras draugas, bendradarbis visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjas nelaimėse?
