Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994 metais

Monografijoje aptariamos dvi tarpusavyje glaudžiai susijusios problemos. Visų pirma, analizuojama etninių grupių – lietuvių ir Lietuvos lenkų – sąveika 1988–1994 metais. Daugiausia dėmesio skiriama lietuvių – lenkų etniniam konfliktui, o konkrečiau – lenkų aktyvistų bei organizacijų siekiui sukurti nacionalinę teritorinę autonomiją. Lietuvos TSR, vėliau ir Lietuvos Respublikos valdžia pastangas steigti tokią autonomiją griežtai atmetė. Iš esmės toks reikalavimas buvo vertinamas kaip grėsmė teritoriniam vientisumui ir nacionaliniam suverenitetui. Taigi, studijoje aiškinamasi, kokie veiksniai įtakojo lietuvių ir Lietuvos lenkų etninį konfliktą, o kartu analizuojama Lietuvos valdžios (tiksliau, dviejų politinių režimų – LTSR ir Lietuvos Respublikos) etninė politika.

Antroji problema, kuri aptariama monografijoje, – Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai. Studijoje ieškoma atsakymo į klausimą, kokie veiksniai sąlygojo santykių tarp dviejų kaimyninių valstybių dinamiką. Aiškinamasi dviejų svarbiausių tarpvalstybinių susitarimų – Draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracijos (1992 m.) bei Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties (1994 m.) – pasirašymo aplinkybės. Derybose dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo iš esmės buvo nesutariama dėl dviejų klausimų: tautinių mažumų teisių užtikrinimo ir vadinamojo praeities vertinimo. Pirmąjį klausimą aktyviai kėlė Lenkijos derybininkai, siekdami į susitarimus įtraukti kaip galima daugiau nuostatų, išplečiančių mažumų teises, o antrąjį – lietuvių politikai, reikalaudami viena ar kita forma įvertinti L. Żeligowskio agresiją prieš Lietuvą.