Monografijoje pateikiamas daugiaplanis lietuviškosios nomenklatūros vaizdas vėlyvuoju sovietmečiu. Nomenklatūra nagrinėjama tarpdisciplininiu požiūriu ir kaip politinio režimo subjektas, ir kaip svarbus sociokultūrinis reiškinys. Aptariant partokratų, technokratų ir kultūrininkų linijas bandoma įvertinti, kokį santykį vietinė nomenklatūra turėjo su centru ir pačia sovietine sistema, kiek ji buvo ir ar galėjo būti orientuota į politinius bei socialinius pokyčius 8-9-ajame dešimtmetyje. Darbe papildomai taikoma antropologinė analizė padeda atskleisti tam laikotarpiui būdingų valdymo rutiniškumą, socialinius įpročius ir vartojimą. Gilinantis į sovietinės biurokratijos kasdienybę išryškėja nomenklatūros laviravimo, vietininkiškumo ir ryšių dominavimo prieš procedūras (formalias taisykles) aspektai.