„Lietuvių tautos kilmė“
Knygoje populiariai išdėstyta tai, ką apie lietuvių tautos kilmę gali pasakyti šių dienų mokslas. Šios knygos dėmesio centras – lietuvių kilmė, bet neišleidžiamas iš akių ir lietuvių tautos susidarymas. Ryškiausi skiriamieji tautos požymiai – kalba ir savita materialinė bei dvasinė kultūra – lemia tautos dvasią, kuri bręsta ilgą laiką, kol išsirutulioja tautinė bendrija. Šiam sudėtingam vyksmui išryškinti knygoje skiriama daug vietos. Lietuvių kilmė tiriama ne izoliuotai: atskleidžiami kontaktai su germanais, slavais, iranėnais ir intensyvūs santykiai su kitomis baltų gentimis. Tyrinėjant lietuvių etnogenezę pagrindu imama kalbotyra, kitų mokslo šakų duomenys panaudojami tik kaip pagalbiniai. Atskleidžiant lietuvių etnoso ištakas, nusakomos indoeuropiečių ir baltų terminų reikšmės; pabrėžiama baltiškų hidronimų svarba tyrinėjant baltų teritorijos ribas. Knygoje parodoma, jog baltai turėjo paveldėję senąją indoeuropiečių materialinę bei dvasinę kultūrą ir buvo ją savitai išpuoselėję. Apžvelgiami baltų kalbos tyrimai ir kalbinės ypatybės, kurios būdingos vakarų ir rytų baltams. Toliau aptariami Lietuvos vardo paminėjimai istorijos šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje. Detaliau tyrinėjamas lietuvių kalbos ploto kitimas, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos susikūrimo procesas, etnokultūrinių sričių susidarymas. Nusakomi lietuvių tautos ir kalbos atlaikyti skaudūs likimo smūgiai, kuriems lietuvių tauta atrasdavo jėgų pasipriešinti ir vėl iš naujo atgimti.
