Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos

„Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ (2019) – akademiko reakcija, atsiliepiant į sovietinio mentaliteto istorikų, niekinančių ir žeminančių mūsų protėvių gyvenseną ir kultūrą, išpuolius, vadinant juos paskutiniais barbarais Europoje ir tokį požiūrį apie mūsų senovę paskleidusius pasaulyje. Akad. R. Grigas savo naujausioje knygoje, remdamasis istoriniais faktais ir dokumentais, įvairiapusiškai ir argumentuotai gina mūsų protėvių garbę.

Knygoje piliakalniai vertinami, kaip viena didžiausių lietuvių tautos kultūros vertybių, unikali pasaulio tautų istorijoje. Lietuviškų vertybių sistemoje piliakalniai yra šalia gimtosios kalbos ir tautos istorijos. Kiekviena vertybė susiformuoja ir atsiranda, kaip reakcija į atklystančią negandą. Lietuvoje V–VII a., kaip, beje, ir dabartinis, buvo tautų kraustymosi iš vienos teritorijos į kitą amžiai. Tų dienų šviesuoliai, mėgindami mūsų protėvius sulaikyti nuo šios negandos, ieškojo būdų, kaip sutvirtinti lietuviškųjų genčių bendruomeniškumą ir įtikinti juos, kad savo žemių apleisti nevalia.

Kaip vieną iš to painaus psichologinio uždavinio sprendimų jie pasiūlė, kad lietuviai savo žemę turėtų papuošti piliakalniais, statomais ant gerąją energiją spinduliuojančių, dievų numylėtų žemės lopinėlių ir kalvelių, kad čia būtų galima rinktis kaimų bendruomenėms dievus pagarbinti ir bendruomeniškai tos vietovės ūkio reikalus aptarti. Taigi pirmieji piliakalniai buvo supilti gražiausiose lygiose vietovėse arba jais tapo žemėmis papildytos kalvelės ir aukštumėlės. Jų svarbiausioji paskirtis buvo vienyti bendruomenes, atliekant ant piliakalnių apeigines šventes. Vėliau ant piliakalnių buvo uždegtos amžinosios ugnys, kurias kurstydavo kaimo vaidilutės. Čia jaunimas ateidavo iškilmingai tuoktis, švęsti gamtos ir kaimo šventes, palydėti į šventąsias dausas savo mirusiuosius.