Viduramžių pranciškonų filosofai nėra vien eruditai, rašantys tam, kad patenkintų intelektualines tuščios logikos užgaidas. tai gyvenimiški mąstytojai, ieškantys, suvokiantys, perduodantys ir išgyvenantys krikščioniškas, žmogiškas ir pasaulietiškas tiesas, kuriose atsispindi didžioji dieviškoji Tiesa. Tačiau tai dar ne pasiekta Tiesa. Taip žmogus skatinamas mąstyti ir dirbti, o jo egzistavimui suteikiamas misijos pobūdis.