Mielos skaitytojos, mieli skaitytojai, Prieš jus guli naujas „Nidos sąsiuvinių“ leidinys, kuriame sudėti 2010 m. vykusio 14-ojo Thomo Manno festivalio pranešimai. Šio festivalio motto buvo „Dvasios diduomenė“. Dar prieš festivalį girdėjosi balsų, bandžiusių atkalbėti rengėjus nuo tokios temos, mat ji esanti netinkama, nesuprantama ir nešiuolaikiška. Viena vertus, kritikams kliuvo tikrai senamadiški žodžiai, kita vertus gerokai neįprasta tokiam renginiui buvo klausimo forma. Tačiau tarp jų galima įžvelgti daug saitų. 1945 metais Bermanno Fischerio leidykla Stokholme vokiškai išleido Thomo Manno tomelį, pavadintą „Dvasios diduomenė. Šešiolika bandymų humaniškumo tema“, kuriame buvo surinkti jo esė apie Goethę, Chamisso, Tolstojų bei kitus mąstytojus, taip pat rašiniai apie Richardą Wagnerį, jie visi kartu atspindėjo rašytojo gilinimąsi į europietiškąjį humanizmą. Dešimtmečius nuvertintame ir peiktame žodyje „diduomenė“ glūdi ne viena reikšmė. Diduomenę galima prilyginti „užimtai bei išlaikomai pozicijai“ bei atsakomybės prisiėmimu. Šią sąvoką galima aiškinti dar ir kitaip: dvasios diduomenė, šis tariamai visiškai iš mados išėjęs žodis, bendrąja prasme suprantamas ir kaip laikysena, išprusimą siejanti su visuomeniniu aktyvumu. Praeityje tokia pozicija pasižymėjo daugelis didžių dvasinių figūrų. Tačiau kokioje situacijoje ši sąvoka atsidūrė šiandien? Ar dar yra išprusimą ir humanistinius idealus jungiančių koncepcijų? Kaip tik šiais klausimais ir diskutavome 14-ojo festivalio žodžio programoje. Turinys: Įžanga. J.Manthey - Karaliaučius. G.Grajauskas - Mano miestas. J.Kostiašovas - Prūsijos dvasios išvarymas. S.Symanski - Mano kelionė į Lietuvą.