Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII a.

Studijoje siekiama aptarti įvairiapusę mirties suvokimo kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI–XVIII amžiuje. Nagrinėjama, kaip per kelis šimtmečius keičiasi žmonių pasiruošimas mirčiai, kokia paties mirštančiojo ir artimųjų elgsena mirties akivaizdoje, kaip planuojamas gyvenimas po mirties. Nuo XVII amžiaus egzistavo „gerosios mirties“ vadovėliai, padedantys pasiruošti pavyzdingai sutikti mirtį. Iš viso XVII–XVIII amžiais LDK buvo išleista keliolika tokių leidinių, tarp jų keletas lietuvių kalba, kas rodo vadovėlių naudojimą įvairiuose sluoksniuose. Per visą LDK laikotarpį akivaizdžių pokyčių patiria ir artimųjų santykis su mirštančiu žmogumi, laidotuvių apeigos, atminimo išsaugojimo formos. Skirtingi jausmai deklaruojami mirštant artimam ir svetimam žmogui. Baroko epochoje atsiranda nusižeminimas, kuklių laidojimų prašymas, tačiau būtent šiuo metu išpopuliarėja ištaigingiausios „pompa funebris“ laidotuvių tradicijos. Mirties samprata stipriausiai ima keistis jau XVIII amžiaus pabaigoje. Apskritai mirties samprata LDK laikotarpiu artimesnė Viduramžių suvokimui negu šiandieniniam. Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąstymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu „Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai“. Studijoje daugiausia dėmesio skirta katalikų apeigoms ir papročiams.