Pranciškonai Lietuvoje: Provincijos veikla XVII-XIX a.

Antroji serijos Studia Franciscana Lithuanica knyga skirta sudėtingam ir įdomiam pranciškonų istorijos laikotarpiui - XVIII ir XIX amžiams. Ko gero, tai iki šiol mažiausiai tyrinėtas, tačiau neabejotinai intriguojantis pranciškoniškosios veiklos Lietuvoje tarpsnis. XVIII a. galima apibūdinti kaip dviejų pagrindinių LDK veikusių Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių šeimų - konventualų ir observantų — nuoseklaus ir sistemingo darbo įvairiose dvasinio gyvenimo srityse laiką. Kartu tai metas, kai galutinai įsitvirtino ir nusistovėjo savarankiškos abiejų šių ordinų valdymo ir organizavimo struktūros LDK — Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) Šv. Kazimiero Lietuvos provincija buvo įkurta dar 1686 m., o 1731 m. galutinai nuo Mažosios Lenkijos atsiskyrė ir Mažesniųjų brolių observantų (bernardinų) Lietuvos provincija, savo globėju taip pat pasirinkusi šventąjį Kazimierą. Vienuolijų viduje nusistovėjo novicių rengimo, studijų sistema, plėtėsi konventų tinklas, kuris ilgainiui apėmė bene visą LDK teritoriją. Ypač daug dėmesio pranciškonai skyrė veiklai tarp stačiatikių, todėl nemažai jų konventų, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo steigiama rytinėse valstybės dalyse, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Neretai jiems buvo pavedama ir parapijų globa. Itin veiksminga ir populiari to meto pranciškonų sielovados darbo forma buvo įvairios jų vadovaujamos religinės brolijos, kurios uoliai platino pranciškonų šventųjų (ypač šv. Antano Paduviečio) bei Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kultą, puoselėjo pamaldumą Kenčiančiam Kristui. XIX a. pirmoje pusėje, nors ir susaistyta tam tikrų carinės administracijos suvaržymų, pranciškonų veikla buvusioje LDK teritorijoje išlaikė senas tradicijas ir vienuolynai iki pat likvidavimo išliko svarbiais katalikybės bei patriotiškumo ugdymo židiniais.Šioje knygoje skelbiamuose žymių pranciškonų istorijos ir kultūros tyrinėtojų straipsniuose paliečiami įvairūs pranciškonų veiklos aspektai, brėžiamos tolesnės vienuolijų dvasingumo, pastoracinės veiklos, kultūrinio palikimo tyrimų gairės, aptariami iki šiol atidžiau nenagrinėti šaltiniai. Naujų šaltinių paieška lieka vienu iš aktualiausių veiksnių siekiant suintensyvinti vienuolijų istorijos tyrimus, nes nemažai svarbių rankraščių saugoma už Lietuvos ribų, išblaškyta įvairiuose rinkiniuose. [...] Knygoje publikuojami straipsniai parengti 2005 m. Pranciškonų kultūros centro surengtos konferencijos „Pranciškonai LDK nuo provincijos įkūrimo XVII a. iki panaikinimo 1864 m.“ pagrindu. Parengtos publikacijos ne tiktai teikia tyrimams vertingų duomenų, bet ir žadina smalsumą, norą gilintis į šios Lietuvoje bene populiariausios vienuolijos palikimą. Džiaugiantis dabar pasirodančia knyga norisi palinkėti šios puikios iniciatyvos autoriams tęsti Vilniuje besimezgančią pranciškoniškų studijų tradiciją, atskleisti vis naujus Lietuvos kultūrai itin reikšmingos Mažesniųjų brolių istorijos puslapius. [Pratarmė. Rūta Janonienė]