Knyga supažindina skaitytoją su portretinio žanro brendimu feodalinėje Lietuvoje. Čia analizuojami būdingiausi portretų tipai, jų istorinė raida, sąlytis su pagrindinėmis dailės srovėmis, atskleidžiamos meninės pačių atvaizdų savybės, taip pat portretų galerijų plėtotė, jų likimai. Tekstą papildo išblaškytų po įvairius muziejus drobių bei portretinių graviūrų nuotraukos, leidžiančios sekti šių kūrinių kaitą per tris šimtmečius. Didžioji iliustracijų dalis spausdinama pirmą kartą. Monografija turėtų sudominti ne tik specialistus, bet ir visus, besigilinančius į mūsų kultūrinį palikimą.