Pramanyta Rusija: nuo Gorbačiovo laisvės iki Putino karo
1985 m. prie Sovietų Sąjungos vairo stojusio M. Gorbačiovo epocha atnešė daug permainų. Prasidėjus vadinamajai perestrojkai, susilpnėjo spaudos cenzūra, visuomenė gavo daugiau laisvių, atsirado kooperatyvai – rimtas žingsnis kapitalizmo link. Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir subyrėjus SSRS, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, bet antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Pagaliau vis labiau ligotas Jelcinas savo dėmesį atkreipė į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V. Putiną, faktiškai perduodamas jam visas valdžios Rusijoje vadžias.
A. Ostrovskio „Pramanyta Rusija“ knygoje bandoma atsakyti į klausimą: kodėl Rusijoje taip ir nesugebėta atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš „tvirtos rankos" ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras" V. Putinas įsitvirtino valdžioje nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą popagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės" – SSRS griūties. Susidorojimas su neįtikusiais žurnalistais, politikais ir verslininkais, teroro aktai, antrasis Čečėnijos karas, įsiveržimas į Gruziją tapo įžanga į įvykius Ukrainai priklausančiose teritorijose – Kryme ir Donbase.
