Šiame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – kilmę ir reikšmę. Jo pateikta analizė apima visus istorinius politinės minties raidos tarpsnius: Platoną ir Aristotelį, Machiavelli ir Hobbesą, Locke’ą ir Rousseau.
Autorius, apžvelgdamas ir kritiškai analizuodamas įvairių epochų mąstytojų prigimtinės teisės sampratas, teigia, kad šiuolaikinės politinės filosofijos nuosmukio priežastis – atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.