Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga
Knygos trečiasis leidimas skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-osioms metinėms.
Istorinės karinės apybraižos „Pūga prie Mėmelio" autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus. Ėmėsi rašyti šią knygą ir dėl to, kad neklaidžiotume ir specialiai ano laiko politiniais tikslais tyčia sukurtų versijų miglose. Klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip negalima buvo kalbėti – esą kraštas 1923 metais sukilo ir prisijungė savo noru prie Lietuvos. Taip tada rašyta ir kalbėta, nors istorikas Adolfas Šapoka dar 1932 metais savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje" gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją. Tačiau sąvokos „sukilimas" ir „sukilėliai" taip įsitvirtino, kad jų nevengta kartoti nei tada, nei dabar, netgi ir užsienio autorių darbuose. Metai bėga ir į visišką užmarštį traukiasi 1923-iųjų metų įvykių herojų vardai – retai minimas sukilėlių vadas Jonas Polovinskas-Budrys, grupės vadas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras, kurio vyrai užėmė Klaipėdą, eina į užmarštį žuvusieji užimant Klaipėdą – leitenantas Viktoras Burokevičius.
