Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę daug rašoma apie įvairių etnokultūrinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos) kaimus. Būtent lietuviškuose kaimuose išliko ir išsivystė lietuviškoji tautinė kultūra, ten formavosi dabartinė lietuvių nacija (dėl šių priežasčių sovietinės okupacijos dešimtmečiais varžyti senųjų kaimų tyrimai, vengta jų objektyvaus apibūdinimo).

Iki šiol mažiausiai žinoma apie Mažosios Lietuvos (sovietmečiu suniokoto regiono, praradusio beveik visus savo senuosius gyventojus) tradicinius kaimus, kur kelis šimtmečius buvo išlikusi lietuvių kalba bei senieji baltiškieji papročiai. Sovietmečiu to krašto tyrimai buvo nepageidautini, publikacijų apie tradicinį lietuvininkų gyvenimą senuosiuose kaimuose nebuvo.

Nuo 1980 m. Mažosios Lietuvos kultūros paveldą tyręs (sovietmečiu ir neoficialiai) dr. Martynas Purvinas per tris dešimtmečius surinko gausią medžiagą apie savitus to regiono kaimus.

Mažosios Lietuvos senųjų kaimų specifiką lėmė tiek krašto istorinės raidos aplinkybės, tiek ir tenykštės gamtos ypatybės. Ten gyventa Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse, potvynių užliejamoje Nemuno deltoje ir didžiųjų pelkynų pakraščiuose. Ten – kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje – klostėsi saviti gyventojų verslai ir jų gyvensenos pobūdis, atsispindėjęs ir savotiškuose krašto kaimuose. Taip Kuršių nerijos gyvenvietėse tarp pustomo smėlio kopų gyveno kopininkai, jūros marių ir upių pakrantėse – žuvininkai (žvejai), užliejamose pievose – pievininkai, sausintose pelkėse – pelkininkai, dirbamų žemių plotuose – laukininkai (žemdirbiai). Skyrėsi jų sodybos bei pastatai, kaip ir pats gyvenimo būdas.

Savotiškai klostėsi ir viso krašto gyvenimas. Dar 1807 m. Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, senųjų kaimų gyventojai ieškojo naujų verslų, prisitaikydavo prie besikeitusio gyvenimo ypatumų. Kartu krašte ilgai buvo išlikę senoviniai papročiai, ryškios lituanizacijos tendencijos (lėmusios lietuvių kalbos bei senųjų tradicijų išlikimą). Ten klostėsi savitas lietuviškosios kaimiškosios kultūros variantas, iki šiol mažai apibūdintas publikacijose.

Rengiamoje knygoje apibūdinami 39 senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje. Apibūdinama jų istorinė raida, pačių gyvenviečių bei jų sodybų pokyčiai, kaimų plėtra (kai kada ir sunykimas), tenykščių gyventojų verslai ir gyvenimo ypatybės. Aprašomi įvairaus pobūdžio kaimai buvusiame Klaipėdos krašte (Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje) – nuo buvusio pajūrio žvejų kaimo Karklininkų/ Karklės šiauriau Klaipėdos iki buvusio pasienio kaimo Antšvenčių tarp Smalininkų ir Jurbarko.

Pirmą kartą Lietuvoje išsamiai aprašoma šio specifinio etnokultūrinio regiono gausių kaimų raida, pasiremiant įvairiais istoriniais šaltiniais bei ilgamečiais natūriniais autoriniais tyrimais. Knygą numatoma iliustruoti autoriaus bei istorinėmis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti senieji pastatai bei sodybos (ne visi jų išliko iki mūsų dienų).

Knyga jos būsimus skaitytojus supažindins su savitu lietuviškosios kaimiškosios kultūros variantu, šimtmečiais gyvavusiu Mažojoje Lietuvoje ir okupacinio sovietų režimo sunaikintu po 1944 m.