Šioje knygoje autorė analizuoja sovietinėje Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelnųjį“ (ne represyvųjį) ateizacijos politikos pavidalą ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Aptariamas visuomenės, siekusios rasti sugyvenimo su režimu būdą, pozityvus atsakas į valdžios politiką. Knygoje tiriami atskiri buvusių kunigų (Jono Ragausko, Adomo Šerno, Vytauto Starkaus) viešo tikėjimo atsisakymo atvejai, nagrinėjamas 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau reiškęsis skaitytojų pasakojamų „ateistinių autobiografijų“ reiškinys, jų tapimas propagandine priemone. Taip pat kalbama apie tokias kurtas ateizavimo priemones kaip nereliginiai pakaitalai asmeniškai svarbiems religiniams ritualams (krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms ir pan.) ar nereliginė moralė.