Raudonoji lemtis. Generolo dukros

„Bandėme vieną dieną bėgti iš namų. Aprengė šiltai, susodino į vežimą.
Kelias „bliuskas“ apsirengiau, nieko nesupratau, bet klausiau mamos ir
ramiai ėjau į lauką. Buvo sutarta, kad kažkas mūsų lauks su arkliais miške.
Turėjome pasiekti sieną ir ją pervažiuoti. Aišku, tada nesupratau, kad čia
suorganizuotas visas pabėgimo planas, mums sakė tik tiek, kad pasivažinėsime
po mišką. Gerokai vėliau sužinojau teisybę“, – gilūs ir skaudūs
Laimutės Raštikytės prisiminimai.
Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai,
ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis
atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip
tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų.
Vis dėlto ryžosi. Atsivėrė ir garsiai papasakojo apie sugriautą šeimos
laimę, sutryptą vaikystę, atimtus brangiausius ir reikalingiausius žmones.
Mintimis sugrįžo į metais tolimą, bet širdyje vis dar neišdilusią praeitį. Ir
į tuos baisiuosius 1941-uosius, kai saulėta vasara virto visų juodžiausia ir
skausmingiausia…
Tuomet jos, vienuolikmetė ir keturmetė, ir vos vienerių metukų sesutė
Aldutė, prarado tiek daug, kad niekas šios tuštumos visą gyvenimą nebegalėjo
užpildyti. Sugriauta, sutrypta ir iki pat šios dienos toli į praeitį nustumta
vaikystė. Toli... Nes per daug skausmo, per daug ašarų, per daug netekties...
Visam laikui iš atminties ištrintas šiltas ir jaukus namų kvapas. Atimti