Rinkinys „Raudonasis caras“: Stalinas I + Stalinas II + Leningradas

STALINAS
Pamirškite viską, ką lig šiol žinojote apie Staliną – neišsilavinusį politiką, virtusį patologiniu žudiku. Vienas labiausiai pasaulyje gerbiamų istorikų po dešimtmečiais trukusių tyrimų atskleidžia kur kas sudėtingesnį ir įvairiapusiškesnį garsiausios XX a. asmenybės portretą. Pasitelkęs galybę dokumentų, kurie tapo prieinami po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir asmeninių liudijimų, surinktų Rusijoje bei Gruzijoje, R. Service parašė išsamiausią ir nešališkiausią biografiją žmogaus, kurį rusai išrinko „ketvirtu reikšmingiausiu žmogumi pasaulio istorijoje“, ir paaiškino, kodėl po Stalino mirties Sovietų Sąjungos gyvavimo istorija iš dalies tebuvo pastangos išsaugoti, sušvelninti arba likviduoti „raudonojo caro“ palikimą.

Stalinas turėjo daug veidų. Jis buvo masinis žudikas, apsėstas įvairiausių psichologinių manijų. Jis mąstė ir rašė kaip marksistas, o elgėsi panašiai kaip nuožmiausieji ankstesniųjų amžių Rusijos carai. Jis buvo partijos vadovas, administratorius, redaktorius ir korespondentas. Jis buvo šeimos tėvas ir geraširdis vasarnamio šeimininkas, taip pat godus skaitytojas ir intelektualus savamokslis. Priklausomai nuo aplinkybių Stalinas atskleisdavo visas savo asmenybės puses arba vienas paslėpdavo, o kitas parodydavo. Jis mokėjo išsiskaidyti ir padalyti save.

Daugialypis Stalinas bendražygius žavėdavo, glumindavo ir baugindavo: iš tikrųjų tai viena jo gebėjimo dominuoti paslapčių. Jo, kaip vadovo, savybės ypač atsiskleidė po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo atkurti sugriautą šalį ir atsilaikyti prieš kapitalistinių valstybių spaudimą, nuožmią konkurenciją partijos viduje ir visuotinį piliečių nepasitenkinimą. Negana to, pasinaudodamas Trečiojo Reicho baime jis planavo pasėti komunizmą Europoje, remti komunistus visame pasaulyje. Stalinas vykdė savo planus nuožmiai ir negailestingai, griebdamasis visų įmanomų priemonių, netgi slaptų sutarčių su savo priešais ir artimiausių giminaičių žudymo.
LENINGRADAS
1941-ieji – metai, amžiams įsirėžę į Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) atmintį. Jais prasidėjo negailestingiausia žmonijos istorijoje miesto blokada, nusinešusi per 750 000 gyvybių. Iki jos karas atrodė labai toli. Niekas nesitikėjo, kad Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, valstybę, turinčią per 200 mln. gyventojų; ir vis dėlto − valstybę, visiškai nepasirengusią gintis. Didžiausia šio nepasirengimo auka tapo Leningradas.
Miesto gyventojai susidūrė ne tik su nacių brutalumu, bet ir pačios bolševikų valdžios abejingumu. Kiekvieną mėnesį mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Badas, prasidėjęs jau pirmaisiais mėnesiais, ir lavonų krūvos, augančios tiesiog gatvėje, tapo kasdienybe. Šimtai suimtųjų, nužudžiusių kaimynus dėl maisto kortelių, net lavonų valgymas nieko nebegalėjo nustebinti. Visi bandė išgyventi. Bet kokia kaina.
Ši knyga – tai tikrasis ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas, kurio niekas taip neiliustruoja, kaip liudininkų prisiminimai. Tai yra išsami didžiausios miestą ištikusios tragedijos istorija kartu su pasakojimais tų, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, kai tai padaryti buvo sunkiausia.