Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai (Lietuvos archeologija. T. IV)

Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai – dinamiški baltų kultūrų raidos etapai, trukę mažiau nei 800 metų. Tai metas, kai buvo apleisti ir vėl apgyventi piliakalniai, baltai pradėjo deginti savo mirusiuosius, didėjo visuomenės turtinė atskirtis, o sukauptu turtu buvo atnašaujamos gausios aukos. Tuo pačiu, būtent romėniškojo laikotarpio pradžioje Aestiorum gentes – aisčiai, arba barbaricum pakraščio žmones – pastebėjo antikos autoriai, ir tokiu vardu, kaip pietryčių ir rytų Baltijos jūros gyventojai, ilgam įėjo į istoriją. Monografijoje remiantis gausiais archeologinių paminklų – gyvenamųjų, gynybinių ir ūkinių vietų, laidojimo paminklų ir šventviečių – duomenimis analizuojama romėniškojo ir tautų kraustymosi laikotarpių kultūrinio kraštovaizdžio kaita, tuo metu vykę reikšmingi ūkio, socialiniai ir kultūros procesai