Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai
Knyga „Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai" – dar viena išeivystės istorija. Dar vienas liudijimas apie vieną skaudžiausių mūsų šalies istorijos laikotarpių, apie palyginti nesenus įvykius, tuos, kuriuos dar mena mūsų tėvai ar seneliai. Dar vienas sakinys bendroje mūsų šalies istorijoje. Vis dėlto šie prisiminimai — maloni išimtis iš daugelio panašių pasakojimų, nes juose kalbama ne tik apie išvykimą ir gyvenimą pabėgėlių stovyklose. Autoriui svarbu prisiminti vaikystės metus, praleistus Lietuvoje, nors tai buvo karo metai. Būtent šie prisiminimai daro knygą vertingą ir leidžia geriau suprasti, kodėl žmonės ryžosi palikti namus ir tėvynę.
Knygos „Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai" pradžioje aprašytas įvykis iš istorinės knygos „Raudonasis amaras" yra tikra vienos šeimos, bėgusios nuo Stalino žmogžudiško teroro, istorija, papasakota jauniausiojo šeimos nario. Autorius prisimena gausybę detalių apie blogį, užklupusį Lietuvą pirmosios sovietinės okupacijos metu, kurį pakeitė vokiečių atėjimas, neišvengtas Stalino armijos sugrįžimas, privertęs šeimą pasitraukti į Vokietiją.
Istorija tęsiasi gyvenimu Vokietijoje, kur susiduriama su pralaimėjimu ir sugriovimais. Autorius pirmą kartą patiria karo pabaigą ir gyvai dalijasi su tuo susijusiais prisiminimais. Jis pasakoja apie savo šeimos gyvenimą „dipukų" stovykloje Jungtinių Amerikos Valstijų užimtoje Bavarijoje, tęsia mokyklos laikų pasakojimus, aprašo veiklą berniukų skautų draugijoje, rūpesčius dėl emigracijos ir apie nuolat lydinčią nežinią dėl ateities.
