Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo: Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka 1950–2020 metais

Parašyti įstaigos, kurios šaknys siekia XX a. pirmojo šimtmečio vidurį, istoriją iš pirmo žvilgsnio yra tas pats, kas įsimylėti iš pirmo žvilgsnio - paprasta, aišku, lengva. Bet juk neįsigilinus ir jūrą perbristi lengva. Pabandyk ir įsitikinsi. Taigi bibliotekos, kurios pradžia 1950 m., istorija. Iš ko ji susideda? Iš archyvinių dokumentų. Ačiū Dievui, per tuos 70 metų nesiautė karai, gaisrai, revoliucijos, tiesa, revoliucija vyko, bet buvusios santvarkos pėdsakus naikinome tik išorėje - iki archyvinių dokumentų nepriėjome. Nebent KGB archyvus, kuriuos, anot liudininkų, vežė ir nešė maišais. Bet čia tarp kitko. Toliau istorijai daug medžiagos galima tikėtis viešojoje erdvėje - žiniasklaidoje, kituose šaltiniuose. Na, ir gyvų amžininkų paliudijimų nereikėtų išbraukti. Kaip sekėsi šių eilučių autoriui? įvairiai, neminint kelių keistų ir netikėtų atradimų. Pirmiausia apie dokumentus, saugomus archyvuose. Naudojausi Klaipėdos regioninio valstybės bei bibliotekos archyvų fondais. Ir čia manęs laukė staigmenos. Kaip senas knygų žiurkė žinojau apie, pavyzdžiui, Negyvosios jūros rankraščius, datuojamus III amžiumi prieš Kristų, kuriuos galima skaityti, o čia prieš mane - nepilnų septyniasdešimt metų senumo visiškai išblukę dokumentai!.Tai pokario metų regioniniame archyve saugomos vykdomojo komiteto bylos. Pateisinama, nes tuometinė valdžia neturėjo iš kur pasirinkti nei normalaus popieriaus, nei normalių rašomųjų mašinėlių. Sprendimai ir posėdžių protokolai buvo spausdinami ant vokiškų blankų ir netgi kitų dokumentų pusių ar ant papirosinio bei vyniojamojo popieriaus, jau neminint apie aptiktas faktines klaidas dokumentuose, bet apie tai vėliau tekste. Bibliotekos archyve dar gražiau: visiškai išblukusių dokumentų aptikau 1997 m. byloje. Tai daugiausia teletaipo arba fakso juostos. Šiuolaikiniai žmonės nelabai jau prisimena tokias tuomet modernias ryšio priemones. Žiniasklaidos pranešimuose irgi taikėsi aptikti akivaizdžių nesutapimų. O ką kalbėti apie amžininkų prisiminimus! Irgi visko buvo. Išvada - aklai tikėti negali niekuo: nei archyviniais dokumentais, nei žiniasklaidos pranešimais, nei amžininkų liudijimais. Juk klysti žmogiška.