Knygoje parodoma, kaip istorijos dalykai, nesudarydami vientiso kurso, buvo dėstomi Vilniaus Universitete nuo XVIa. pabaigos, kaip jie pamažu tapo savarankiška universitete disciplina, kaip universiteto profesoriai toliau ugdė istorijos mokslą savo darbais, nors ir neturinčiais tiesioginių mokomųjų tikslų. Atskleidžiama, kiek istorjos mokslo raidai Lietuvoje buvo reikšminga Vilniaus aukštosios mokyklos sekuliarizacija XVIIIa. pabaigoje. Aiškinant istorijos dėstymo poslinkius Vilniaus universitete, kai jis buvo administruojamas jėzuitų ir po XVIIIa. pabaigos reformų, siekiama nustatyti, kaip šios reformos, realizuotos veikiant Šviečiamojo amžiaus filosofijai, atsiliepė visam istorinio švietimo suvokimui.