Pirmasis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas

1918 metais Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kariuomenė buvo pradėta formuoti įsteigiant Pirmąjį pėstininkų pulką. Pulko formavimo vieta buvo Alytus - toliau nuo artėjančio bolševikų fronto. Pulko karininkai pasiskirstė į dvi stovyklas - senuosius ir jaunuosius, karo mokyklas baigusius jau Pirmojo pasaulinio karo metais. Laimėjusi jaunųjų karininkų stovykla, deja, neišvengė apmaudžių klaidų, kurių pasekmės pulkui buvo gana skaudžios. Tai labai aiškiai parodė pirmosios didelės kautynės su bolševikais ginant Alytų. Pulkas, spaudžiamas gausesnių priešininko jėgų, patyręs didelių nuostolių, buvo išblaškytas ir priverstas iš miesto trauktis. Tačiau sutelkus likusią pulko dalį, remiant vokiečiams, Alytų pavyko atsiimti. Turėtos pozicijos buvo susigrąžintos, pavojus Kaunui nebegrėsė. Pulko formavimo darbą sutrukdė ne tik pralaimėjimas prie Alytaus, bet ir kariuomenės vadovybės sprendimas nuo pulko atskirti 3-iajį batalioną ir pavedimas formuoti jį iš naujo. Pulkas buvo baigtas formuoti tik 1919 m. liepos 3-iąją, vykstant intensyvioms Nepriklausomybės kovoms su bolševikais. Kaudamasis dėl Lietuvos laisvės, pulkas perėjo visus frontus – bolševikų, bermontininkų, lenkų. Iki 1923 m. gegužės vieno bataliono pajėgomis saugojo demarkacijos linijos su Lenkija barą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pulko vadovybė pademonstravo gerą pasirengimą ir, sėkmingai įvykdžiusi mobilizaciją, performavo pulką pagal karo meto reikalavimus. Pulko istorija baigėsi taip, kaip ir visos Lietuvos kariuomenės istorija – likvidavimu.