Knygoje apibendrinama ir daromos tam tikros išvados apie Didžiojoje Lietuvoje dirbusius lietuvius bankininkus 1918–1940 m.
Pirmiausia akis krenta tai, kad į bankų vadovų, direktorių postus nebuvo iškilusi nė viena moteris. Visi bankų vadovai, išskyrus J. Landsbergį, buvo kaimiečių vaikai. Taip atsitiko todėl, kad miestuose vyravo ir turtingiausi buvo kitataučiai arba nutautėję lietuviai, kurie nenuėjo su Lietuva. Didžioji dalis bankininkų buvo išsilavinę, baigę aukštąsias mokyklas, o kai kurie (J. G. Beržanskis, A. Dubinskas, A. Danta, J. Grigonis, V. Jurgutis, J. Mašiotas, Z. Starkus, K. Pakštas) turėjo po du diplomus. Apskritai aukštuosius mokslus buvo išėję 58 bankininkai (įskaitant nebaigusiuosius). Absoliuti Lietuvos bankininkų dauguma buvo įvairių interesų, plačiašakės veiklos asmenybės. Šie žmonės aktyviai veikė nacionalinio išsilaisvinimo judėjime, darbavosi politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo baruose. Daugelis jų Nepriklausomybės laikais užėmė aukštus postus, sąžiningai kūrė ir puošė valstybę. Neišsamiais duomenimis, 27 bankininkai bendradarbiavo spaudoje, 17 iš jų parašė ir išleido mokslinių bei mokomųjų darbų, populiarių brošiūrų, atsiminimų. Apytikriai ne mažiau kaip 22 bankininkai labai energingai užsiėmė įvairių įmonių, ūkinių organizacijų steigimu ir administravimu. Skirtingai susiklostė bankininkų likimai. 11 jų mirė iki 1940 m. okupacijos. 12 bankininkų represuoti 1940–1941 m., vokiečiai represavo 4 bankininkus. Daug jų nuo grįžtančių okupantų pasitraukė į Vakarus. Iš Lietuvoje likusių bankininkų, kurių likimai žinomi, represijų išvengė tik du.