Pirmąjį teroro ir tautos naikinimo smūgį Lietuva patyrė klastingai užpulta jos artimiausios kaimynės Lenkijos, Želigovskio kariaunai įsiveržus į vos atsikūrusią jauną Lietuvos valstybę, naikinamą vokiškų ir bolševikinių banditų. Lietuvos artojėliams ir doriems tautiečiams, grįžusiems iš revoliucijų naikinamos Rusijos, tada pavyko apginti didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Per 20 nepriklausomybės metų Lietuva su sostine Kaunu garbingai, oriai ir pasiaukojančiai apgynė savo kraštą nuo išorės priešų, pažabojo bolševikinį gaivalą pačioje Lietuvoje, atkūrė svetimųjų sunaikintą Lietuvos ūkį, sukūrė savitą lietuvišką tautinę kultūrą, patriotiškiausią visoje Europoje tautinę mokyklą.
Tačiau lenkams, klastingai užgrobusiems Vilnių ir Vilniaus kraštą, to krašto polonizuojamų ir žudomų lietuvių kančių dar buvo ne gana. Jie norėjo prievarta sugrąžinti visą Lietuvą į Lenkijos baudžiavą. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija per savo įgaliotąjį ministrą ir nepaprastąjį pasiuntinį Taline V. Pšesmickį įteikė Lietuvos Vyriausybei notą-ultimatumą, kuriame kategoriškai pareikalavo „užmegzti diplomatinius santykius be jokių išankstinių sąlygų“ (okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai – O. V.); ultimatumą priimti per 48 valandas nuo jo įteikimo ir iki kovo 31 dienos paskirti savo diplomatą Varšuvoje, įsteigti Lenkijos pasiuntinybę bei priimti Lenkijos diplomatą Kaune. Ultimatume buvo kategoriškai reikalaujama, kad jis „negali būti diskusijų objektas nei turinio, nei formos atžvilgiu“. Ultimatumas buvo įteiktas Lietuvos pasiuntiniui Estijoje B. Dailidei kovo 17 d. Ultimatumo tonas buvo kategoriškas ir įžeidus, tarsi ponas įsakinėtų savo baudžiauninkui.
J. P. Kedys knygoje pateikė visą Lietuvos ir Lenkijos santykių nuo viduramžių – Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos valdovės Jadvygos vedybų – iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais, bet nepateikė savo nuomonės, kaip turėjo elgtis Lietuvos Vyriausybė, kad valstybė išliktų ori ir save gerbianti. Iš tikrųjų tai buvo psichologinis smurtas didelės valstybės – Lenkijos – prieš jauną, vos tik atsikūrusią nepriklausomą Lietuvą. Deja, Lenkijai melu ir klasta „prisilaižiusius“ prie to meto Europos didžiųjų valstybių ir tarptautinių organizacijų, šios ją besąlygiškai rėmė, aukodamos Lietuvą smurtautojos interesams. Hitlerinė Vokietija atidžiai tą konfliktą stebėjo ir per Lietuvos pasiuntinį K. Škirpą siūlė Lietuvai elgtis garbingai, lenkų provokacijai nepasiduoti, drąsiai eiti su savo kariuomene ir atsiimti iš lenkų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Matyt, jeigu būtų Lietuvai iškilusi bėda, vokiečiai būtų padėję, nes po metų Vokietija vis tiek pradėjo karą prieš Lenkiją. Tačiau Lietuvoje tada kaip ir dabar prieš Tomaševskį ir jo nusikalstamą prieš Lietuvos valstybingumą grupuotę bei Lenkijos Vyriausybę prasidėjo tikra kinkadrebystė. (Ištrauka iš Prof. Onos Voverienės straipsnio, skelbiamo tinklapyje XXI amžius)