Vilniaus universitetas nuosekliai perėjo iš baroko į apšvietos epochą. Šiam procesui iš esmės nesutrukdė net 1795 m. Lietuvos prijungimas prie Rusijos. XIX a. pradžios universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Ir ne tik mokslo mokyklomis ir studijų lygiu, bet ir poveikiu visuomenei – universitetas išugdė lietuvių tautinio atgimimo pradininką Simoną Daukantą, taip pat europinio garso poetus, kilusius iš LDK, tačiau tapusius lenkų moderniosios kultūros korifėjais ir tautos pranašais – Adamą Mickiewiczių ir Juliuszą Słowackį. Visi jie buvo ne tik universiteto raidos apogėjaus, bet ir tuo metu ištikusios tragedijos liudininkai – 1832 m., nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija universitetą uždarė. Taip nutrūko istorijos epocha, kurią galima pavadinti senojo Vilniaus universiteto epocha.