Trečiasis Lietuvos statutas

Trečiasis Lietuvos Statutas – tai brandžiausias ir unikaliausias visų laikų Lietuvos teisės paminklas. Rusėnų kalba parašytas ir netrukus į lenkų bei lotynų kalbas išverstas teisynas buvo sukurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinės tautos ir su tam tikrais pakeitimais galiojo net 252 metus – nuo 1588-ųjų iki 1840-ųjų. Tik po numalšinto 1830–1831 metų sukilimo carinės Rusijos valdžia jį pakeitė savais įstatymais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto pastangomis Trečiasis Lietuvos Statutas pirmą kartą išverstas į lietuvių kalbą. Pagrindinius vertimo darbus atliko Ričardas Jaramičius (Vytauto Didžiojo universitetas) ir jam talkinęs prof. Jevgenij'us Machovenko (Vilniaus universitetas).

Trečiasis Lietuvos Statutas yra svarbus šaltinis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisinės minties kontekste. Jame surašyti svarbiausi šiuolaikinės Vakarų civilizacijos teisės principai. Iš jų paminėtini valdovo, seimo, vykdomosios ir teismo valdžios atskyrimas bei valdovo, valdžios institucijų ir piliečių lygybė pagal įstatymą. Daugelis Statute minimų normų apie žmogaus tikybos, pažiūrų, lygiateisiškumo laisves aktualios ir šiuo metu. Teisės požiūriu Statutas yra dabar taikomų baudžiamosios ir civilinės teisės kodeksų pirmtakas. Taigi Lietuvos Statutas yra simbolis, tebejungiantis senąją Lietuvą su dabartine.

Statutas buvo naudojamas sudarant 1596 metais Prūsijos korektūrą, 1649 metais Rusijos Soboro teisyną, kai kurie jo nuostatai perkelti į Rusijos imperijos įstatymų sąvadą ir Ukrainos teisyną, kopijuoti rengiant Prancūzijos ir JAV Konstitucijas.

„LDK Statutas – mūsų visuomenės mentalinio išskirtinumo pagrindas. Jame fiksuoti daugiakultūrio ir daugiakonfesio sugyvenimo principai toliau plėtojami mūsų dabarties bendrabūvio konstitucinėje sąrangoje ir kasdienybėje.“ – Rimantas Miknys, lietuvių istorikas, buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius