Ukraina: Lietuvos epocha. 1320-1569
Ukrainos „lietuviškosiose“ žemėse per du šimtus metų trukusią Lietuvos epochą buvo sukurta dalykų, kuriuos galime laikyti ne tik Ukrainos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo dalimi. Visų pirma tai Voluinės ir Podolės paminklai: Vladimiro, Lucko, Kremenecio, Podolės Kameneco, Ostrogo, Oleskos, Dubno pilys ar šventyklos. Dažnai šį Lietuvos epochos paveldą yra paslėpę vėlesnių laikų klodai, tačiau ir po Liublino unijos, kai Ukrainos žemės jau nepriklausė tiesiogiai LDK, lietuviškos kilmės didikai kūrė rezidencijas Lietuvos epochoje įgytose valdose. Reikšmingiausi pavyzdžiai – Radvilų Olyka ir Chodkevičių Mlynivas Voluinėje. Visa tai puikiai atspindi LDK tautų ir regionų saitus. Ukrainiečių prisiminimui apie Lietuvą tik „kaip geriausią imperialistą Ukrainos istorijoje“ niekuo nenusileidžia lietuvių atmintis apie „valstybę nuo jūrų iki jūrų“. Tai tik skambus, tačiau turiniu, ypač bendrabūvio siužetais, neužpildytas teiginys. Įdomiausia, kad šio lietuviško vaizdinio kilmė taip pat tiesiogiai susijusi su Ukraina. Kaip žinoma, lietuvių tapatybės pagrindus padėjo Maironis, o jo koncepcija – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai – tapo Lietuvos mito kulminacija. Maironis mokėsi Kijevo universitete ir pas iškilų istoriką Vladimirą Antonovičių studijavo LDK istoriją. Po neilgai trukusių mokslų Maironis parašė pirmą trumpą Lietuvos istoriją, kurioje ir buvo suformuluotas iki šiol populiarus „didysis pasakojimas“ apie herojišką Lietuvos valstybės laikotarpį, apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
