Lietuvių literatūros istorija XIII-XVIII amžiai

Palyginti su ankstesnėmis senosios Lietuvos literatūros istorijomis, šioje knygoje plačiau suvokiamas literatūrinio palikimo objektas. Išlaikoma nuo XX a. pradžios įsitvirtinusi tradicija priskirti senajai literatūrai visą XVIII amžių, tačiau literatūros (raštijos) proceso pradžia laikomi ne XIV a. pabaigos - XVI a. vidurio metraščiai, bet pirmieji XIII a. vidurio Lietuvos autogeniniai raštai. Dėl didelės valstybinės, tautinės, socialinės svarbos pristatomi Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto kai kurie aktai, laiškai ir kiti su jais susiję dokumentai, atkreipiamas dėmesys ne tik į jų turinį, bet - kur galima ir į stilistines ypatybes. Didžiausias šios knygos novatoriškumas yra tai, kad tiek lietuviškieji, tiek kitakalbiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos tekstai suvokiami kaip integrali Lietuvos literatūros dalis. Pirmąkart šioje Lietuvos literatūros istorijoje apžvelgiamos „Vokiečių ordino XIII-XIV a. Kronikos“, kaip atskiros temos aprašomas stačiatikių, unitų, žydų, karaimų ir totorių literatūrinis palikimas. Šioje knygoje Lietuvos literatūra periodizuojama naujai. Senoji Lietuvos literatūra skirstoma pagal europinį modelį į keturias epochas: Viduramžius (XIII-XV a.), Renesansą (XVI a.), Baroką (XVII-XVIII a. vidurys) ir Švietimą, arba Apšvietą, (XVIII a. antra pusė). Tokia periodizacija leidžia aprėpti europiniame kontekste šešis pirmuosius Lietuvos raštijos ir literatūros šimtmečius - XIII-XVIII amžių. XIX a. literatūra plėtojosi jau tautinio sąjūdžio sąlygomis.Reikšminiai žodžiai: Senoji LIetuvos literatūra; Viduramžių Lietuvos raštija; Renesanso Lietuvos raštija; Baroko Lietuvos raštija; Švietimo epochos literatūra Lietuvoje; Lietuvos lotyniškoji literatūra; Leituvos lenkiškoji literatūra; Kristijonas Donelaitis;