Paskutiniais dešimtmečiais atminties kultūros ir istorijos politikos tyrimai pasaulyje traukė ne vieno tyrėjo dėmesį, o domėjimasis šia sritimi seniai peržengė akademinio pasaulio ribas. Labiausiai istorijos politika parūpo įvairių šalių politikams, kurie ėmėsi kurti specialius istorijos atminties institutus ir iškėlė tikslą vykdyti valstybės istorijos politiką.
Šiandien reikia pripažinti: nepaisant didelio susidomėjimo minėtąja problematika, ligi šiol nebuvo atlikta lyginamųjų skirtingų šalių atminties kultūros ir istorijos politikos tyrimų. Siekiant bent iš dalies užpildyti tokią spragą ir radosi šioji knyga.
Čia pateikiama šešių Rytų ir Vidurio Europos šalių – Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos – šiuolaikinės atminties kultūrų ir istorijos politikos analizė, gvildenamos priežastys, kodėl ir kada formuojasi naujos tradicijos, kaip pasitelkiami istoriniai įvykiai tampa kultūrine atmintimi ar apskritai sudėtine atminties kultūros dalimi ir nacionaliniais mitais.