Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais

Tyrimo objektas – valstybės kultūros politika prezidento Antano Smetonos valdymo metais. A. Smetonai atėjus į valdžią, pokyčiai politiniame visuomenės gyvenime neaplenkė ir kultūros – jis įtvirtino lietuviškos kultūros vyravimą, kuri buvo paskelbta egzistencine tautinės valstybės garante. To meto Lietuvos politinio gyvenimo oficialioje rėžimo retorikoje imta vartoti „tautiškumo“ sąvoka, kurios prasminę pilnatvę, pasak autoriaus, atskleisti remiantis vien žodynais negalima. Kadangi A. Smetonos rėžimas deklaravęs siekį įtvirtinti etninės lietuvių bendruomenės dominavimą, skelbė tautiškumą nekvestionuojama vertybe. Todėl šis naujojo politinio rėžimo tautiškumas ėmė reikšti kažką daugiai nei įprastai suvokiamą etninę priklausomybę. Politika palengva gręžėsi į kultūros „monopolizavimą“. Knygoje autorius pateikia valstybės kultūros politikos Lietuvoje 1927 – 1940 m. vaizdinį. Siekiant užsibrėžto tikslo, išdėstomi išsamūs atsakymai į tiriamų uždavinių probleminius klausimus: Lietuvos valstybinių kultūros institucijų kūrimas; valstybinis kultūros finansavimas ir prioritetai; politinio rėžimo požiūrį į visuomenės kūrybinės iniciatyvos rėmimą; valstybės vaidmuo determinuojant tautinės kultūros paieškas; „Naujosios romuvos“ tautinės kultūros modernizavimo programa; kultūros paveldo apsauga; kūrybinė laisvė autoritarinio rėžimo metu.