Tai brangiausia ir konceptualiausia šveicarų menotyrininko H. Wolfflino (1864 - 1945) knyga, jo opus magnus, pirmą karta išleista 1915 m. Joje susisteminti visi ankstesni šio autoriaus tyrinėjimai, griežtai apibrėžti nauji metodologiniai meno problemų analizės principai. Autoriui pirmiausia rūpi vidinė meno istorija, o ne menininkų istorijos problemos. Meno istorija čia traktuojama kaip stilių raidos istorija, o stiliaus sąvokos - kaip pamatinės meno istorijos sąvokos. Atsiribodamas nuo biografijų, archeologinių ir filosofinių meno istorijos tyrinėjimų, istorinių faktų inventorizacijos, H. Wolfflinas sukūrė nepersonalinę meno stilių teoriją - vadinamąją "bevardę meno istoriją".