Didžioji "Žemaičių" knygos dalis skirta kaimo žmonėms: jų santykiams, darbams, šventiniams papročiams. Autoriaus patirtis, pastabumas ir mokėjimas visa tai parašyti paprastais trumpais sakiniais padaro knygą ne tik įdomią, bet ir maloniai skaitomą. Jo aprašytos talkos javams kulti ar linams minti, su visomis jaujų detalėmis, gali būti gera medžiaga inscenizavimui. Kiti tokie vaizdingi straipsniai yra: vestuvės, šienapiūtė, vakarojimai, jaunimo pramogos. Knyga užbaigta žemaičio tikėjimo nagrinėjimu. "Visa žmogaus aplinka buvo religiniais simboliais apsupta. Kur bepasisuko, visur pasitaiko kryžius ar koplytėlė . . . Šitame krikščioniškame žmogaus tikėjime . . . maišėsi dar nemažas skaičius pagonybės liekanų. Dievas buvo visagalis, bet jis buvo tolimame danguje, o tuo tarpu visokios dvasios ir baidyklės buvo čia pat, kiekviename kampe, kur tik tamsu, paslaptinga ir sena".