Kalba – tauta- kultūra – tapatybė yra nuosekli grandinė, leidžianti žmogui pasijusti tam tikros tautos dalimi, laikytis savo tautos vertybių. Kalboje užkoduotas tautos kalbinis pasaulėvaizdis, kuris yra tam tikras bendruomenes (šeimyninę, vietinę, regioninę, tautinę) konsoliduojantis ir jų tapatybę lemiantis veiksnys. Pasaulėvaizdžio pagrindą sudaro vertybės, kurių hierarchija ir supratimas įvairuoja priklausomai nuo bendruomenių kalbos, kultūros, istorinės patirties ir siekių. Trečiojoje autorių monografijoje „Žemė. Motina. Duona“ kalbama apie vertybes, be kurių savęs neįsivaizduoja nė vienas žmogus – be motinos, žemės ir duonos.