Pabaltijys ir Kremlius 1940 - 1953
Elenos Zubkovos „Pabaltijys ir Kremlius. 1940 - 1953 m.“ – išsami istorijos studija, atskleidžianti, kaip Lietuva, Latvija ir Estija tapo Sovietiniu Pabaltiju. Tiriama, kokie buvo šių šalių sovietizavimo sprendimųpriėmimo būdai ir kas tokius sprendimus priėmė. Keliami klausimai, kada Stalinui kilo mintis sovietizuoti šias šalis, kaip keitėsi inkorporavimo į sovietinę sistemą metodai, kaip klostėsi Kremliaus, Baltijos šalių elito ir paprastų piliečių santykiai. Atsakymai į šiuos ir daugelį kitų klausimų grindžiami Rusijos federalinių archyvų dokumentais. Knygoje sovietizavimas suprantamas kaip procesas, kuriuo siekta integruoti regioną į sovietinę sistemą, perkuriant politines, socialines ir ekonomines struktūras pagal sovietinį modelį.
Autorė daug dėmesio skiria paties toponimo Pabaltijys atsiradimui. Ji teigia, kad tai ne geografinė, o istorinė sąvoka, neatsiejama nuo žodžio sovietinis. Iš tiesų istorinis ir etnokultūrinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelias neleistų kalbėti apie kokį nors bendrumą. Būtent sovietizacija suartino ir apjungė tris šalis, kurios vėliau pavirto bendru kumščiu kovojant dėl nepriklausomybės ir priartino Sovietų sąjungos žlugimą.Tai novatoriška studija, atskleidžianti Rusijos istorikės požiūrį į Lietuvai aktualią temą.
Ypač svarbu, kad autorė, kitaip nei Lietuvos istorikai, turėjo galimybę naudotis Rusijos federaliniais archyvais ir pagrįsti tyrimą autentiškais dokumentais, apie kurių egzistavimą Lietuvos istorikai tik spėja. Ši knyga padės skaitytojui susidaryti išsamesnį to laikotarpio vaizdą, o istorikus paskatins diskutuoti su Rusijos mokslininkais.
Dar ne taip seniai dauguma tyrimų, skirtų Baltijos šalių istorijai nuo 1940 iki 1953 metų, skleidė žinias, neįtikėtinai tolimas tikrovei. Pirmiausia neįmanoma buvo atsieti šių šalių istorijos nuo bendros Sovietų Sąjungos istorijos. Visos temos buvo griežtai įrėmintos ir cenzūruotos, dokumentai neprieinami. Atrodytų, žlugus Sovietų Sąjungai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė visos galimybės rašyti tikrą istoriją, ieškoti autentiškos medžiagos tyrimams. Bet iš tiesų Lietuvos istorikai tebekalba apie tam tikrus tabu, egzistuojančius Rusijoje tyrėjams iš Baltijos šalių. Toli gražu ne visi Rusijos archyvai atsivėrė, ir toliau bandoma neigti akivaizdžius faktus, iškraipyti istoriją. Daugybė Rusijos istorikų ir toliau nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos ir kitų jau įrodytų faktų. Todėl siūlomos knygos pasirodymas Rusijoje – neeilinis įvykis, nes istorikė Zubkova stengiasi objektyviai tirti problemą. Ji pateko į dalį „uždraustųjų“ archyvų, susipažino su autentiškais dokumentais, taip pat su Lietuvos istorikų darbais ir pateikia pagrįstą autoritetingą tyrimą.
