Rojus

„Rojus“ – paskutinioji poemos dalis, paliksianti atmintyje beribės platybės, nenusakomo erdvių švytėjimo ir darnos įspūdį. Dantės, o su juo ir mūsų pačių patirtis, prasidėjusi paklydimu, vedusi ankštais ir tamsiais pragaro užkaboriais, o vėliau brėkošmoje atvėrusi mūsų akims vilties kalną ir žvaigždes, dabar išsiskleidžia erdvės ir šviesos begalybėje, „didžiojoje būties jūroje“. Tolesnė kelionė po Rojų, jos kryptis ir laikas, jau visai akivaizdžios metaforos. Kaip kitaip šią patirtį papasakoti, jei begalybė sutelpa taške, o amžinybė mirksnyje?