Kažkas pagrobė Deizę Meison.
Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimosios aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Praėjusį vakarą Deizė Meison dingo iš savo namų per vasaros vakarėlį. Niekas nepastebėjo. Netgi tėvai nėra tikri, kada matė dukrą paskutinį kartą.
Deizės šeima yra neabejotinai keista: motina kraustosi iš galvos dėl tobulo įvaizdžio, tėvas akivaizdžiai meluoja, o brolis užsisklendęs savyje ir nelinkęs bendrauti.
Detektyvas inspektorius Folis stengiasi kuo skubiau aptikti dingusios mergaitės pėdsakus, bet atrodo, kad ji tiesiog išnyko, – niekas nieko nematė ir nieko nežino, tačiau kiekvienas turi nuomonę ir atrodo, jog visi turi ką slėpti.
Kai randamos kruvinos pėdkelnės, sustiprėja patys blogiausi Folio įtarimai.
Kažkas žino, kur yra Deizė.
Jos laikas trumpėja.