Baltoji chrizantema

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Kaip henajo – nardytoja, nerianti į ledinį jūros vandenį ir ieškanti kriauklių arba austrių – ji džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve. Kol vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų".

Pietų Korėja, 2011-ieji. Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Kad atrastų ramybę ji priversta pažvelgti praeičiai tiesiai į akis. Ar Emi, regėdama besikeičiančius savo vaikus, sugebės susitaikyti su išlikusiosios kaltės jausmu ir atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?

Mary Lynn Bracht debiutinis romanas „Baltoji chrizantema“ pasakoja iki šiol Vakarų pasaulyje mažai girdėtą istoriją apie šimtus tūkstančių Korėjos moterų bei mergaičių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais Japonijai kolonizavus Korėją pateko į Japonijos armijos seksualinę vergiją. Autorės pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities nuodėmės nebepasikartotų.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Iš mamos ir jos draugių pasakojimų suprantu, kad kiekviena jų išgyveno savo asmeninę istoriją."– sako autorė, aiškindama, iš kur sėmėsi įkvėpimo savo jaudinančiam debiutui „Baltoji chrizantema“. Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą, ji pradėta lyginti su tokiomis knygomis kaip „Geišos išpažintis" bei „Bėgantis paskui aitvarą".

„Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Man sunku net įsivaizduoti..." – sako M. L. Bracht kalbėdama apie romane aprašomų seserų istoriją. „Susimąsčiau, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė? Iš 200,000 užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirčių skaičius. Kaip iškęsti vergiją ir gyventi toliau? Kokia moterimi turi būti? Žinau. Henajo."