Bėgūnai

Kas verčia žmogų keliauti, blaškytis po erdvę, iš kur tas nenumaldomas poreikis lėkti, kodėl pasaulis šiandien toks nerimstantis? Atsakymą, regis, turėjo XVII a. egzistavusi, o turbūt dar ir šiandien gyva, Rusijos sentikių bėgūnų sekta, maniusi, kad nuo piktosios dvasios, nuo velnio ir visokio blogio gelbsti tik nuolatinis judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas.

Pasakojimą apie bėgūnus ir jų ekscentrišką pasaulėvoką Olga Tokarczuk išgirdo kadaise pati atklydusi į Maskvą, o mintimis apie tai, pristatydama savo knygą „Bėgūnai", dalijosi praėjusią vasarą Nidoje, viename iš Thomo Manno festivalio susitikimų. Romano veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, o jo struktūra – tarsi atskirų, ir visai pramanytų, ir tikrais faktais paremtų, miniatiūrų vėrinys.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, lietuvių skaitytojui pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai", „Dienos namai, nakties namai" autorė. 2018 m. už romaną „Bėgūnai" ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize" (angliškai romanas pasirodė „Flights" pavadinimu). Olga Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus.