Liucija. Apie gyvenimo stalčiukus, geresnes mūsų versijas ir vienuoliką pasaulio stebuklų

Liucija yra mano ramstis, gyvas pavyzdys, gyvas nervas, geriausia draugė, nuožmiausia kritikė, mano gyvenimo atradimas, neprilygstamai rami ir nepakenčiamai neužsičiaupianti, ir... niekada NIEKO NEBIJANTI moteris, „nutikusi" man, kaip nutinka visi svarbiausi dalykai gyvenime – per lemtingą atsitiktinumą. Išgyvenusi sovietų imperijos griūtį, stoiškai, su lietuviams būdingu kiek cinišku humoru pravėrusi naujas duris į naują laikmetį: „Nesistumdysiu tarpduryje, nes laikams keičiantis pralįsti gali stipresnieji ir visokie vikrūs, o silpni gali džiaugtis būdami kilimėliai prie tų durų. Gali ir nesidžiaugti. Žmogus visada turi pasirinkimą..." Liucija yra mano kaimynė.

Susipažinus su ja gyvenimas atrodys kitoks – paprastesnis, žavus ir ilgas. Kai lengva prisipažinti klydus, kai nesureikšminama tai, ko nereikia, ir iškeliama tai, ko, rodos, nė nepastebėtum, kai mažose kasdienybės detalėse gyvena laimė! Bus lengva nusispjauti suklupus, atsitiesti sunkumams slegiant pečius ir su viltimi žiūrėti tolyn, kai, rodos, reikėtų spoksoti į žemę sau po kojomis.