Vargu, ar kas Galicijoje būtų galėjęs pagalvoti, kad vieną dieną šis žydų berniukas – drovus ir uždaras, neryžtingas ir nerangus dėl savo didelės galvos – taps vienu garsiausių Europos rašytojų.
Ir net nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kad jo žūtis bus tokia tragiška ir beprasmė.
Žodžiai ir piešiniai, subtilūs ir jaudinantys kaip „Cinamoninės krautuvės", skirti Brunui Šulcui (Bruno Schulz) atminti.